Krikštatėviai vaišių metu

29-01-2013 13:50:58
Balsų: 2
   
Peržiūrų: 5300

Yra akivaizdu ir nekelia jokių abejonių faktas, kad krikštatėvių vaidmuo tūrėtų būti svarbus visų krikštynų apeigų metu, tuo pačiu ir per vaišes, nes jie yra vieni pagrindinių pokylio dalyvių šalia vaiko. Su krikštatėvių institucija susijusi ne tik privilegija pasirūpinti krikštynų atributika, bet ir apeigos pramoginėje krikštynų dalyje prasideda vos jiems su kūdikiu sugrįžus iš bažnyčios. Buvo praktikuojami įvairiausi kūmų su vaiku sutikimo būdai, vienas įdomesnių, kuomet buvo stengiamasi apgauti kūmus – pakeisti kūdikį į lėlę, dar prieš atiduodant jį tikriesiems tėvams. Tokiu būdu praradus vaiką krikštatėviai turėjo jį išsipirkti – krikštamotė apdalinti pavogusius saldainiais, krikštatėvis pavaišinti stipresniu gėrimu. Saldainių turėjo tekti ir visiems laukiantiesiems, kadangi buvo tikėta, jog tai galėjo įtakoti vaiko būdą ir lemtį – kūmams nepavaišinus pasitinkančiųjų vaikas užaugęs galėjo tapti gobšus.

Panaši tradicija, šiuo atveju su krikštatėvių keitimu, gyvavusi daugelyje apylinkių. Ten belaukiant grįžtančiųjų su kūdikiu iš bažnyčios, už stalo pasodinami apsimetėliai persirengėliai kūmai, su lėle – kūdikiu. Sugrįžusiems kūmams tekdavo ilgai derėtis su namiškiais ir apsišaukėliais, kol galų gale apgavystė būdavo išaiškinama ir pastarieji išvežami iš kiemo.

Vos kūmams su kūdikiu įėjus į namus buvo atliekama nemažai apeiginių veiksmų turėjusių nulemti vaiko fizines, dvasines savybes, jo gyvenimo būdą. Pakruojyje, tam kad vaikas būtų paklusnus tėvams, jis kūmos įneštas į namus padedamas po tėvo kojomis; Valkininkuose tikėta, jog parvažiavus su moteriškos lyties kūdikiu kūma tūrėtų pasėdėti už stalo, tam kad būtų daug piršlių susilaukta; siekiant garantuoti, kad užaugęs vaikas nenutoltų nuo gimtųjų namų, Veliuonoje jo nagais buvo įdreskiama į krosnies kaktą.

Krikštamotė vos įėjusi į namus stengėsi kuo greičiau atsisėsti ant suolo, kad vaikas užaugtų ramus, gerai miegotų, neverktų. Taip pat būta tikėjimo, jog krikštatėviams sugrįžus iš bažnyčios reikėję pasėdėti su kūdikiu krikštasuolėje, užėmus šią vietą išreiškiama per krikštą kūmams tekusi dvasinė tėviška teisė į vaiką. Tam kad naujagimis kuo greičiau pradėtų kalbėti – kūma nešina kūdikiu vos įėjusi į namus turėjo ištarti jo vardą. Be to, visoje Lietuvoje buvo paplitęs tikėjimas, kuris reikalavo iš kūmų parvažiavus iš bažnyčios skubėti kuo greičiau išvystyti kūdikį, kad užaugęs būtų greitas, miklus.

Šių papročių kontekste reikėtų pabrėžti, kad dauguma jų gyvavo iki XX a. pirmosios pusės. Tačiau akivaizdu būtent krikštatėvius esant krikštynų veikėjais, kurių elgesys reglamentuotas siekio vienu ar kitu būdu įtakoti vaiko ateitį. Kaip jau buvo minėta aukščiau, kūmai yra tie žmonės, kurie įveda į krikščioniškąją bendruomenę naują narį, taigi jiems tenka ir jo pristatymas. Yra pagarbinamas Jėzus Kristus, naujas krikščionis pristatomas žodžiais: „Išvežėm pagonį, o parvežėm krikščionį“. Tėvai kūmams dėkoja už šį religinį, dvasinį nuopelną. Susėdus prie stalo garbingiausia vieta tekdavo kūmams. Jie būdavo sodinami krikštasuolėje - pačiame švenčiausiame namo kampe. Kone geriausiai išlikęs ir savo simbolinės reikšmės nepraradęs krikštynų elementas yra  „kūmų spaudimas“. Išsilaikęs tikėjimas, jog krikštatėviai turi sėdėti susiglaudę, tam kad vaiko dantys gražiai dygtų – „nebūtų reti“.

Neužmirštama ir kita krikštynų atributika, tokia kaip dovanos. Madinga dovanoti sidabrinius ar net auksinius šaukštelius ar juvelyrikos dirbinius. Tačiau šaunia dovana gali būti dailūs rėmeliai su miela nuotrauka ilgam atsiminimui.

Rašyti komentarą:
Vardas:


El. paštas:


Svetainė:


Komentaras:


Saugos kodas:




Komentuoti

Jūsų krepšelis

text_items